Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių, atsiribojimas nuo triukšmo, judėjimo. Dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.
Nuoroda į apibrėžimą
Man labiausiai patiko sąvokos „Ramybė“ susiejimas su gamta.
Prisiminimas iš praeitos vasaros pažinto ramybės jausmo
2011 m. vienas iš vasaros ankstyvų rytų. Iš esmės aš mėgstu pamiegoti, tačiau sode, esant neperžengiamam ramybės jausmui poilsio jausmas atsiranda 10 kartų greičiau, nei mieste.
Taigi, vieną ankstyvą rytą pabudus gal 6 val. su kavos puoduku (būtinai su pienu) ir žurnalu „Verslo klasė“ dar kartą išmėginau prosenelio pagaminta kėdę.
Ech.. kad taip kiekvieną rytą...
Prie pat nedidelė kūdra ir žydinčios lelijos. Tiesa kūdros krantai keik pagriuvę, bet viskas pataisoma :) Smagu, kai karštą vasaros dieną gali atsigaivinti vėsioje kūdroje (atrodo kažkoks šaltinis teka), o jei dar pirtis... :)
Gretimais „superinė“ pavėsinė, tik kol kas lauko baldų trūksta...
Stalo šeimai arba draugams, kad nereiktų televizoriaus deginti, stalo žaidimus išbandyti, o gal būt lauko kiną pasidaryti.
Siauras ir begales žingsnių regėjęs takas... Prisimenu, kaip nemėgdavau žoles iš tarp plytelių plėšyt... :(( atsiklaupi ant kelių, pasiimi peilį ir.... :) Bet rezultatas pakankamai greitai pasirodo...
Plotai žaidimams... :)
Nors šuniukas, vardu Kingas ir kvadratinio buto ribas labai mėgsta, tačiau jau įsukus į sodo keliuką jis pradeda žvalgytis ir nekantrauti, kol galės visą dieną lakstyti, žoles kramtyti arba drugelius vaikyti. Smagu žiūrėti į šį berniuką, belakstantį tol, kol pakirstas nuovargio krenta betkur, bet kaip ir miegą... Juk negalima praleisti tokios puikios progos...
Visa tai sukuria neperžengiamą ramybės ir pasitenkinimo jausmą. Motulė gamta saulės spindulius dovanoja, bet net jei ir lytų... niekas per daug nepasikeistų.
Niekada negalvojau, kad galima taip labai džiaugtis gamta, bet kai pažini tokius jausmus, atsiranda noras jai atsidėkoti, ką nors gražaus ir gero padaryti... :)
Kokį krūmelį apkarpyti, žolę pjauti, atsiranda kūrybos procesas :)
Ir tada suprantu kodėl mano seneliai šį sodą ir gamtą taip labai pamilo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą