Blogas apie mano gyvenimo meilę, apie vietą kurioje užaugau, kurią pamilau ir kurioje šilumą išmokau kurti.





Visada save laikiau miesto vaiku, visada mėgau triukšmą, veiksmą ir mėgavausi apsupties jausmu.

Nežinau ar tai galima vadinti branda, o gal atvirkščiai -  nesubrendimu. Šiandien po visų gatvių žaidimų grįžus namo jaučiuosi  laimingas, kadangi tik čia vyksta tikrasis kūrybos procesas, tik čia kiekvienas akmuo įgauna savo reikšmę, o gamtos grožis ir ramybė užpildo kažkokią neaiškią tuščią terpę manyje.




Vidutiniškai kiekvienas europietis kiekvieną dieną prie televizoriaus praleidžia po 3 val. t.y.  beveik para laiko per savaitę.

Vieno žmogaus pamokytas šį beprasmį laiko švaistymą siūlau kiekvienam pabandyti keisti, juk taip smagu kurti grožį.


Ta stebuklinga vieta, mano prosenelių minta, senelių puoselėta, tėvų, draugų ir artimųjų pamilta, miškų apsuptyje, mažame kaimelyje suręsta, o dabar mano širdyje įsmeigta sodyba.

Taigi, istorija apie Karčiupio kaime esančios sodybos augimą prasideda čia.