Tiesiog gražios nuotraukos iš ramaus gyvenimo sode ir sąvokos „Ramybė“ apibrėžimas

Ramybė, ramuma – būsena, kai objektui nedaro įtakos išoriniai veiksniai. Kalbant apie žmogų, ramybė suvokiama kaip poilsis nuo aplinkos dirgiklių, atsiribojimas nuo triukšmo, judėjimo. Dažnai siejama su gamta, tyla, vienatve.

Nuoroda į apibrėžimą

Man labiausiai patiko sąvokos „Ramybė“ susiejimas su gamta.

Prisiminimas iš praeitos vasaros pažinto ramybės jausmo

2011 m. vienas iš vasaros ankstyvų rytų. Iš esmės aš mėgstu pamiegoti, tačiau sode, esant neperžengiamam ramybės jausmui poilsio jausmas atsiranda 10 kartų greičiau, nei mieste.

Taigi, vieną ankstyvą rytą pabudus gal 6 val. su kavos puoduku (būtinai su pienu) ir žurnalu „Verslo klasė“ dar kartą išmėginau prosenelio pagaminta kėdę. 

Ech.. kad taip kiekvieną rytą... 

Prie pat nedidelė kūdra ir žydinčios lelijos. Tiesa kūdros krantai keik pagriuvę, bet viskas pataisoma :) Smagu, kai karštą vasaros dieną gali atsigaivinti vėsioje kūdroje (atrodo kažkoks šaltinis teka), o jei dar pirtis... :) 

Gretimais „superinė“ pavėsinė, tik kol kas lauko baldų trūksta...

Stalo šeimai arba draugams, kad nereiktų televizoriaus deginti, stalo žaidimus išbandyti, o gal būt lauko kiną pasidaryti. 

Siauras ir begales žingsnių regėjęs takas... Prisimenu, kaip nemėgdavau žoles iš tarp plytelių plėšyt... :(( atsiklaupi ant kelių, pasiimi peilį ir.... :) Bet rezultatas pakankamai greitai pasirodo... 

Plotai žaidimams... :)

Nors šuniukas, vardu Kingas ir kvadratinio buto ribas labai mėgsta, tačiau jau įsukus į sodo keliuką jis pradeda žvalgytis ir nekantrauti, kol galės visą dieną lakstyti, žoles kramtyti arba drugelius vaikyti. Smagu žiūrėti į šį berniuką, belakstantį tol, kol pakirstas nuovargio krenta betkur, bet kaip ir miegą... Juk negalima praleisti tokios puikios progos... 

Visa tai sukuria neperžengiamą ramybės ir pasitenkinimo jausmą. Motulė gamta saulės spindulius dovanoja, bet net jei ir lytų... niekas per daug nepasikeistų. 

Niekada negalvojau, kad galima taip labai džiaugtis gamta, bet kai pažini tokius jausmus, atsiranda noras jai atsidėkoti, ką nors gražaus ir gero padaryti... :) 

Kokį krūmelį apkarpyti, žolę pjauti, atsiranda kūrybos procesas :)

Ir tada suprantu kodėl mano seneliai šį sodą ir gamtą taip labai pamilo. 

Sodybos karalius ir karalienė

Sodybos karalius ir karalinė, mano diedukas ir mamutė :)

Du žmogeliai, kurie atidavė savo širdį, jėgas ir visą savo gyvenimą sodybos grąžinimui, tvarkymui ir puoselėjimui. Šie du, man brangūs žmogeliai sugebėjo, nors ir per ilgą laiką, tačiau sukurti gražią ir jaukią sodybą.

Ji (Gražina) - tikroji namų šeimininkė

Tai nereiškia, kad namie sėdi ir namų ruošos darbus daro. Mamutė yra begalo išauklėta ponia, pavadinčiau tikrasis Lietuvos elitas. Gražina, neatsisako nei vienam žmogui padėti, prie kavos puodėlio, arbatos ar sausainių užkrimsti.

Tiesa, ne visada pasako tiesą (t. y. tai ką galvoja, bet juk tik išauklėtas žmogus taip daro :)).

Mamutė visas žolytes ir gėlytes pažįsta, kiekvienai žaizdai receptą turi ir kas linksmiausia tie receptai veikia, t.y. gydo tiek širdies tik išorines žaizdas.



Jis (Antanas) - šeimos galva ir tikrai išmintinga persona

   
Mano diedukas - Antanas Stasys. Tai vienas labiausiai mano pasaulį paveikusių žmogeliukų, bet tik gerąja prasme. Mano mokytojas ir vienas iš didžiausių kritikų. Gerbiu, saugau ir dėkoju - ačiū!



Atsimenu, kaip mane mokė vinis tiesinti, viską į savo vietas dėlioti (dideli vinys, didelėse dėžutėse, o maži - mažose), o man patikdavo tiesiog juos sukalti į vieną lentą ir kokią įsivaizduojamą vaikystės instrumentą pasidaryti. Atsimenu, kaip su pusbroliu Žilvinu siaubdavom dieduko įrankių dėžes, lentynas ir kitas neištirtas vietas (sorry) oiii kaip smagu būdavo. Tiesa, labai smagu būdavo prakaito lašus pirtyje nuo nosies varvančius skaičiuoti :)

Diedukas išmintingas, nes, kad ir kokios teorijos ir praktikos būna, kad ir kokius patarimus svetimi ir savi dalina, dažniausiai dieduko pasiūlymai būna protingiausi (nors kartais tam pritarti ir nesinori) :).

Dar kartą didelis AČIŪ




Dainelė Jums - mano mokytojams (ir sorry, jei kartais kažkaip netaip reaguoju, netaip kažką sakau ar padarau). 

                                                                 

Blogas apie mano gyvenimo meilę, apie vietą kurioje užaugau, kurią pamilau ir kurioje šilumą išmokau kurti.





Visada save laikiau miesto vaiku, visada mėgau triukšmą, veiksmą ir mėgavausi apsupties jausmu.

Nežinau ar tai galima vadinti branda, o gal atvirkščiai -  nesubrendimu. Šiandien po visų gatvių žaidimų grįžus namo jaučiuosi  laimingas, kadangi tik čia vyksta tikrasis kūrybos procesas, tik čia kiekvienas akmuo įgauna savo reikšmę, o gamtos grožis ir ramybė užpildo kažkokią neaiškią tuščią terpę manyje.




Vidutiniškai kiekvienas europietis kiekvieną dieną prie televizoriaus praleidžia po 3 val. t.y.  beveik para laiko per savaitę.

Vieno žmogaus pamokytas šį beprasmį laiko švaistymą siūlau kiekvienam pabandyti keisti, juk taip smagu kurti grožį.


Ta stebuklinga vieta, mano prosenelių minta, senelių puoselėta, tėvų, draugų ir artimųjų pamilta, miškų apsuptyje, mažame kaimelyje suręsta, o dabar mano širdyje įsmeigta sodyba.

Taigi, istorija apie Karčiupio kaime esančios sodybos augimą prasideda čia.